Samantos BABY BLOG #4 - pirmieji 3 mėnesiai

Pagaliau mes namie...

Kadangi aš neturėjau plyšimų, Samanta gimė visiškai sveika, jokių patologijų, tad namo grįžome praėjus lygiai dviems paroms po gimdymo...

Samanta gimė 2021-10-10 dieną, 13.35 val., tad spalio 12-ąją, 15 val. mus paskutinįkart apžiūrėjo gydytojai ir galėjome vykti namo.

Namuose radau tviskančią tvarką - mano visi trys vyrai labai stengėsi, kad man grįžus, nekiltų noras tvarkytis...

Berniukai buvo tiesiog prilipę prie sesutės, vis prašė paguldyti, paglostyti, pabučiuoti, palaikyti...

Vyras prižadėjo, jog pirmus mėnesius jis užsiims maisto gamyba ir namų ruoša, o aš tuo užsiimsiu tik tuo atveju, jeigu norėsiu pati.

Nusprendžiame, kad esu patyrusi mama, ir vyras gali neimti atostogų.

11-ąją Samantos gyvenimo dieną - naujagimio fotosesija. Labai norėjau įamžinti žindymo momentą meniškoje aplinkoje...

Dienos ritmas...

Pirmaisiais mėnesiais tikrasis ir tikslus ritmas nesidėliojo, bet migdymas ir maitinimasis buvo šventi dalykai.

Keletą kartų dienos metu bandome eiti į laukelį, tačiau supratau, jog miegojimas vežime - ne Samantai. Ją tiesiog erzina besikeičiantis triukšmas, nuolatinis supavimas ir vežimo miego laikas būdavo maximum 40 minučių. Mėgstamiausia poza ir vieta pirmuosius mėnesius - lizdelis, minkštas pledukas ir balto triukšmo aparatas (būtent lietaus garsas), arba, žinoma, jaukus mamos glėbys...

Svarbiausia - nenusivilti ir priimti tai, kaip natūralų dalyką. Ne visada, gimus kūdikiui bus taip, kaip mes įsivaizdavome... Mano atveju - nupirktas gražus baltas vežimas, savaime besisupanti važiuoklė, kad galėtume važinėti bet kokia danga ir mažylei kuo mažiau tai jaustųsi, kad atrodytų, jog ją supa mama... TIESIOG. Vežimas - mūsų prieangio puošmena ir tiek :) O kaip norėjau to gryno oro... Tad būdavo, nusiteikiu, kad miegos trumpai, greit pareinu namo, nurengiu ir mažytė toliau ramiai miegodavo man ant rankų...

Beje, prasidėjus Karui, Samantai buvo 4 mėnesiai, šį baltą vežimą padovanojau į Klaipėdą penkias paras keliavusiai Nėštukei iš Ukrainos, vardu Keitė.

Taip pat labai gelbėjo nešynė - joje mažoji miegojo puikiai, ir nebūdavo karšta (nors realiai ištisai prisiglaudusi prie mamos), tad šilumos perteklių kompensuodavau tarp savo kūno ir mažylės įdėdama marliuką. Tad, jeigu visa šeima einam pasivaikščioti ne namie - išvykstam su kombinezonu, mažoji nešynėje, ir trumpo miego problemos išspręstos... Žinoma, labai svarbu tinkama ergonomiška nešynė ir tinkama mažylės pozicija...

Baltojo triukšmo aparatų Lietuvos rinkoje tikrai daug, aš pirkau patį paprasčiausią, per Vinted, už 10 eurų... Man tai buvo didžiausias atradimas - už sienos brolių kambarys, jų tildyti nesinorėjo, ir taip jie gavosi šiek tiek atstumti, tad baltojo triukšmo aparato dėka mažylė miegodavo ramiausiai, nors broliai prie durų ir garsiausiai klykdavo :)

*Baltasis ir rožinis triukšmas padeda lengviau užmigti, giliau miegoti, pagerina miego kokybę tiek suaugusiems žmonėms, tiek ir kūdikiams. Buityje baltuoju triukšmu vadiname įvairius, raminančiai veikiančius, geriau miegoti padedančius foninius garsus, primenančius garsą ššš ar pššš. Pavyzdžiui, lietaus barbenimą, jūros ošimą, lapų šnaresį, prietaisų (dulkių siurblio, plaukų džiovintuvo, gartraukio ir pan.) ūžimą, radijo stoties „nepagaunančio“ imtuvo čirškėjimą (nors, pavyzdžiui, toks radijo imtuvo garsas, vertinant moksliškai, yra artimesnis rožiniam triukšmui).

Nuo pat pirmos dienos Samanta labai save žadino rankytėmis, tad nusprendžiau miego metu ją vystyti, kaip vysčiau ir broliukus. Miego kokybė pagerėjo iškart. Dienos miegeliai trukdavo ir po 2-3 valandas... Jeigu miegelis ilgesnis nei 2 valandos - miegančiai duodavau pienelio...

Kaip buvau minėjusi anksčiau, žįsti krūtį mažytė pradėjo vos gimusi, tad dar ligoninėje atsirado tikrasis pienelis, ir pieno varikliukas dirbo puikiai.

Tad rytas mūsų nebūdavo labai ankstyvas - apie 7.30-8 val., pabudusi maitinasi pieneliu, būdrauja 30-60 minučių, dienos migdymosi su valgymu sieti nenorėjau, tad, jeigu alkana, žinoma duodavau pienelio, bet stengdavausi geriau pirma užmigdyti ir geriau duoti pieno miegančiai.

Užmigti ji labai greit išmoko pati - tiesiog įjungiamas balto triukšmo aparatas, ji suvystoma, ir, dar nebaigus vystyti - ji jau miegodavo...

Dieną - priklausomai nuo tėčio užimtumo - vykdavome pasiimti broliukus iš mokyklos, arba laukdavome, kol visi vyrai grįš ir bandėme eiti į laukelį, kad ir pusvalandžiui.

Vakarais - ritualai nuo pirmųjų dienų. Pirmąjį mėnesį - vakarais pilvo skausmai, ištisas zyzimas, klykimas, tad labiausiai gelbėjo poza ant tėčio šiltos rankos, paskui šilta vonia su pilnu panėrimu, vystymas, pienelis ir čiūčia liūlia... Nakčiai užmigdavo 22-22.30 val., pienuko gerdavo apie 1-2 val., vėliau 5-6 val, ir jau ryte 7.30-8 val. Pirmąjį mėnesį migdžiau šalia savęs, po trijų savaičių pradėjau daryti antklodės užtvarą tarp mažylės ir savęs, ir kai pajutau, jog ji gali miegoti viena - iškėliau į lovytę, Samantai buvo 5 savaitės.

Nuotraukoje žemiau - vaizdelis iš kameros, didysis brolis užmigo šalia sesutės.... Kamerą pirkome pačią paprasčiausią, iš AliExpress, vaizdas siunčiamas į telefoną, mokėjome 30 Eur.

Antrasis - trečiasis mėnuo

Praėjus 6 savaitėms - privalomas vizitas pas ginekologę, patikrina ar gimda susitraukė, sugijo. Viskas, žinoma, puiku, man lieka mėgautis žindymu ir kitais gyvenimo malonumais.

Kaip minėjau, Samanta jau miega savo lovelėje - lopšelyje, šalia manęs, bet ne kartu. Tiesiog, atėjo tas laikas, kai pastebėjau, jog ją mano kvėpavimas į veidelį ir mano kūno šiluma erzina, o iškėlus į lovytę, dar labiau pagerėjo mažytės miegelis. Vis dar vystoma kiekvieno miegelio metu. Beje, vysčiau iki vasaros, kai mažoji pradėjo išsisukti iš vystyklų pati ir namie tapo per karšta.

Apie vystymo naudą vaiko miego kokybei galima kalbėti labai daug - tačiau esmė ta, kad vystymas mažyliams padeda jaustis geriau, jaustis jaukiai ir saugiai, jie neišsigąsta savo refleksų "dėka" judančių rankų, nepabunda nuo nevalingai kišamų prie veido rankyčių.

Svorio prieaugis per pirmąjį mėnesį - 600 gramų, per antrąjį mėnesį - tik 100 gramų, be to, pradėjo labai retai šlapintis ir šlapime atsirado kraujo siūlelių - tad nedvejodama perlipau per visus savo principus maitinti išimtinai tik pienu, gerai išsižliumbiau ir nusipirkau mišinuko. Pienuko gerti nenustojo, bet mitybą teko papildyti. Rekomenduoju mišinį "Holle" - jis savo skoniu labiausiai primena mamos pieną, yra gamintas iš karvės arba iš ožkos pieno.

Svoris pradėjo augti pamažu, per savaitę po 100-150 gramų.)

Daugmaž po 10 savaičių man grįžo noras gaminti maistą ir tvarkytis namus... O mažoji vis augo...

Mažylei 2,5 mėnesio - Kalėdos ir Naujieji... Žinoma, fotosesija, bet... Kalėdos ramios...

Per trečiajį mėnesį svorio prieaugis - 400 gramų, o mums tai labai daug...

Visgi ne viskas taip gražu...

Nėštumo metu priaugti 22 kg ištirpo per 7 savaites... Mano atveju - nebuvo galimybės būti tik namie su mažyle, nes nuo namų iki mokyklos - 30 km, ir vyrukai patys namo neparvyksta, tad į savaitę bent po kartą-du vykstu juos parsivežti. Kitomis dienomis - paimdavo tėtis arba vykdavo pas močiutę. Tad aš savo gryno oro dozę atsiimdavau bent kelionėje ;)

Žinoma, butikėlis irgi neliko apleistas - bent dukart į savaitę - keliamos reklamos į socialinius tinklus, pati sėdėdama namie sukūriau interneto svetainę ir elektroninę parduotuvę... Neleidau smegenims džiūti :) Kaskart vykdama pasiimti vaikų, atvykdavau ir į butikėlį sutikrinti visus likučius, užsakyti ko trūksta...

Samantos broliai - gan dideli - jiems 6,5 ir 9 metai... Jie labai džiaugiasi sesute, ją myli, bučiuoja... Bet - visgi jautėsi šiek tiek atstumti. Mažyliui - pirma klasė. Dėmesio jam stengėmės skirti kaip įmanoma daugiau, tačiau su naujagimiu tai yra labai sudėtinga - juk mažylė ištisai ant rankų, arba miega šalia... Namie su jo elgesiu neturėjome jokių problemų. Visgi savo nusivylimą ir dėmesio stoką jis išreiškė mokykloje - praėjus mėnesiui nuo sesutės gimimo, kasdien gaudavau pastabas iš dalykininkų mokytojų, socialinės darbuotojos ir psichologės. Klasėje jis spardė į kojas visiems klasės berniukams, o mergaitėms tampė plaukus. Mokytojams buvo sunku su juo susitarti, visiškai nenorėjo dirbti ir vykdyti užduočių. Nuėjus pas mokyklos psichologę - kalba adekvačiai, suvokia, kad elgiasi netinkamai, bet į klausimą kodėl - atsakymo neturi... Jis pats nesuvokė, kas su jo psichologine būsena vyksta...

Ką darėme mes? Iškart griebėme jautį už ragų. Laikas tik berniukams tapo mūsų penktadienio ritualu - eidavome trise pasivaikščioti, nesvarbu koks oras.

Po pamokų iškart pati juos pasiimdavau ir vykdavome namo, kad galėtų kuo daugiau laiko praleisti su mama ir sesute. Kasdien - nors ir nereikia - išklausau jų dienos eigą, išmoktus naujus dalykus. Problemos mokykloje pradėjo spręstis akimirksniu.

Ką dar labai noriu akcentuoti - nors pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais jie besąlygiškai priklausomi nuo mamos - pažadėkime sau - savęs nepamesti ir būti NE TIK MAMA. Neapleiskime savo viduje tūnančios gražios, pasitempusios moters, nors esame namie - puoškimės, dėvėkime kad ir minimalų makiažą, išeikime į gryną orą, ir galiausiai - neapleiskime savo vyrų - jie kasdien nori matyit savo moteris ne tik mamos, bet ir valiūkiškos meilužės amplua...