SAMANTOS BABYBLOG #5 - 4-6 mėnesiai

Ketvirtas mėnuo...

Trys mėnesiai - beveik sutampa su mamos gimimo diena, man 35-eri...

2022 m. Sausio vidurys. Pirmoji tolimesnė išvyka į Plateliuose esantį SPA. Daiktai sukrauti, stresiuko - nulis. Pirmąkart - vandens pramogos. Samantai, mūsų nuostabai, labai patiko. Turėjome nelaimę - vyriausiam broliui paslydus teko vykti į ligoninę siūti smakrą, bet viskas gerai - nuo to nuotaika nedingo. Taipogi - pirmas miegas ne namie. Išsisukome taip, jog Samantos lova tapo vežimo lopšys, o antroji nakties pusė - šalia mamos. Užmigdę vaikus, pasimėgavome vienas kito kompanija.

Sausio pabaigoje - antroji tolima kelionė - giminaičių šventė Kėdainiuose. Vykome be broliukų. Samanta visą kelionę į priekį pramiegojo, atvykome anksčiau, kad galėtume ramiai įsikurti, pasimaitinti, persirengti... Mūsų šaunuolė atlaikė šventę iki pat 23 valandos, žinoma su pora miegelių, bet viskas puikiai... Vienas miegelis - virš šventės salės, mama visąlaik šalia, po miegelio - skanus pienelis ir jokių problemyčių... Kitas miegelis - mūsų kambaryje gretimame name, ten išvis tyla ramybė... Naktį - jokių nukrypimų nuo ritmo... Keliasi pienelio dukart - apie 2-3 val., ir ryte apie 5-6 val. ir dar miega iki 8-9 val. Pasaka ...

Primenu, nuo 2 mėnesių amžiaus dėl mažo svorio prieaugio į mitybą įvestas pieno mišinukas. Tad dieną kas antrąkart pienelis-mišinukas, o naktį - tik mamos pienas... Svoris vis dar neauga dideliais tempais, svorio prieaugis per trečiąjį mėnesį +900 g., per ketvirtąjį +600 g. Nerimauti pagrindo nėra - rūbus išauga, bet ne taip greitai kaip kiti kūdikiai... Dienos miegelių - 4 kartai, per parą apie 16 miego valandų :) Kolkas namie praleidžiame didžiąją dalį dienelių. Laikas dieną, atrodo, praskrenda, o vakare suvoki, kad nenuveikei nieko... Iš kitos pusės - buvau tik mama ir tame nėra visiškai nieko blogo...

Penktas mėnuo

Keturi mėnesiai - prieaugis nuo gimimo - jau du kilogramai :)

Kartą arba dukart per savaitę Samanta streikuoja ir nenori traukt pienuko iš krūtinės... Pasidomiu rekomendacijomis, įsigyju labiausiai mamų, maitinančių nutrauktu pienu, rekomenduojamą, dvigubą medicininį pientraukį Spectra... Jį naudoju retkarčiais...

Dėl lėto svorio augimo - mitybą pradėjome papildyti kietu maistu - mamos virtomis daržovių košėmis. Pirmosios daržovės - moliūgas, cukinija. Vėliau - brokolis, kalafioras, ropė. Dar vėliau - batatas (saldžioji bulvė). Tikroji bulvė ir morka - paskutinės. Mažylė pratinosi prie maisto apie savaitę - pirmomis dienomis vos keli šaukštai, po savaitėlės jau suvalgydavo po 90-120 gramų košės... Burokas buvo paskutinė daržovė. Nuo jo mažoji vemdavo, tad keletą kartų pabandžiusi - tiesiog išėmiau jį iš raciono... Keista - broliukai burokus valgė vienus pirmųjų ir jiems labai patiko, ir jokių neigiamų reakcijų nebuvo...

Pagaliau perėjome į 62 rūbų dydį... Man priimtiniausia apranga - bodis, kelnytės ir bliuzonukas... Galvajuostė tapo neatskiriama Samantos aprangos dalimi. Ji taip prie jų pripratusi, kad nejaučia jokio diskomforto... Vasaris prabėgo gretai - jis toks pusiau karantine, nes sergamumas Covid vėl padidėjęs, virusų sezonas... Tad daugiau laiko leidome namie. Bandžiau daugiau kartų migdyti lauke, bet vis nesėkmingai - miegelis neilgiau 40 minučių, o prabudus verksmas, bėgimas namo, šlapia nugara... Na nesąmonė. Geriausias miegas - mamytei ant rankų - taip miegodavo ir po 3-4 valandas... Naujas terminas - miego spąstai... Mažoji miega, o aš - nei pavalgyt, nei pasisiot, nei atsigert... Tai tobulinau butikėlio internetinę svetainę :)

Su vežimu taip ir nesusidraugavome. Tad, prasidėjus karui, vežimą ir pirmuosius Samantos rūbelius padovanojau iš Ukrainos atvykusiai nėštukei, vardu Keitė. Jai iki gimdymo likęs vos mėnuo, iki Klaipėdos keliavo penkias paras su penkiamečiu sūnumi ant rankų, labai peršalo... Žinoma, jai prikroviau ir pilną maišą rūbų žindymui iš butikėlio...

Šeštas mėnuo...

Svorio prieaugis per penktąjį mėnesį +400 gramų.

Atėjus kovo viduriui, į Lietuvą grįžo saulė ... Man tai buvo didžiausia laimė - aš galiu išeiti į kiemą ir kvėpuoti grynu oru ! Iki šiol 5 mėnesius mano grynas oras buvo tik einant iki automobilio, o nuo jo - iki namų. Į maisto parduotuvę už mane apsipirkti eidavo vyriausias sūnus. Pagaliau galėjau be storų rūbų su mažyle, jos būdravimo metu, būti lauke ir džiaugtis šviesa bei šiluma... Tad per dieną bent dukart po minimum pusvalandį tiesiog supdavomės ant sūpynių saulutės atokaitoje...

Visgi, ilgai džiaugtis negalėjome... Kovo 22 dieną gavome teigiamus Covid atsakymus berniukams... Parsinešė šį "gėrį" iš mokyklos... Iškart po paros, Samantai pirmąkart gyvenime sukilo temperatūra ir aš, nieko nelaukdama, vykstu į ligoninę... Mes uždaromos Covid skyriuje, jokių lankytojų, net į virtuvėlę arbatos nueiti negaliu be perspėjimo...

Tik atvykus į ligoninę, mažylei dusulio priepuolis - išburko gerklės gleivinė, nepatenka oras... Šaukiu gydytojus, duoda pakvėpuoti adrenalino, viskas atsileidžia... Visą dieną lašinamos lašinės, mažoji mieguista, silpna, net verkti jėgų neturi... Visą dieną vargšiukė suvystyta, kad neplėštų lauk lašinės vamzdelių... Kadangi tokiai mažytei negalima lašinti greitai, tad lašinama per parą 8 valandas arba daugiau...

Antrą dieną mažytė jau jaučiasi geriau, bet vis dar ištisai - lašinamos lašinės... Trečią dieną, jau man nusiteikus, kad ačiū Dievui, viskas gerai... Mažylei, geriant pienuką iš krūtinės, prasidėjo traukuliai... Aš klykiu, mažytė pati išsigandusi, akys didelės... Atlekia gydytoja, suleidžia adrenalino, pamatuoja temperatūrą - 39... Traukuliai - organizmo reakcija į staigų temperatūros kilimą. Mažylė traukulius susiejo su žindymu... Iki išvykimo į namus, pieniuko iš krūtinės valgė labai mažai, gelbėjo pientraukis (kurį visgi buvau pasiėmusi, dėl viso pikto...) ir pieno mišinys...

Laimei, po penkių parų, mus išleidžia gydytis į namus. Grįžus namo - mažoji išvis nebetraukė pieno iš krūtinės - kaskart, priglaudus prie krūties - beprotiškas klykimas... Man - skausmas, liūdesys, nusivylimas ir... Visgi suveikė sveikas protas... Ar tikrai reikia traumuoti vaiką - ji bijo, jog jai vėl bus traukuliai... Perėjimas iš natūralaus žindymo prie maitinimo nutrauktu pienu - labai didelis išgyvenimas mamai. Jaučiausi labai nusivylusi savimi... Pientraukiu reikia dirbti ir naktį - o tai labai vargina... Naktį atsikeli nuo mažylės alkio šauksmo, greitai bėgi pašildai nutrauktą pienelį, pamaitini mažylę iš buteliuko, tuomet ją paguldai šalia tėčio, kad užmigtų, ir miegot neini - eini nusitraukt pienelio, paskui išplaut visas su pienuku kontaktuojančias pientraukio dalis, ir tik tada eini vėl ilsėtis - iki sekančio mažylės alkio šauksmo... Dieną viskas paprasčiau - įgudusi pientraukiu dirbdavau trumpiau, o mažylė tą laiką pažaisdavo gultuke, klausydama muzikos ir mamos dainavimo...

Maitinimosi režimas buvo toks: naktį tik mamos pienelis, kad neapkrauti skranduko; dieną - prieš kiekvieną miegelį mišinukas, po miegelio mamos pienas ir šiek tiek košytės (vėl viskas iš naujo, nes po ligoninės buvo atsisakiusi košių)... Miegelis - po 3 kartus per dieną.

Kaip žinia, aš labai veiklus žmogus. Kad nenurautų stogelio, nusprendžiau su Samanta grįžti dirbti į butikėlį - taip ir padarėme - nuo balandžio vidurio (Samantai - jau 6 mėnesiai) - mes čia leisdavome 2-3 dienas per savaitę. Butikėlyje - kiliminė grindų danga, atsirado žaislų kalnas, lova, pieno šildytuvas - vualia ir mama gali dirbti su kūdikiu :) Visi mažylės poreikiai patenkinti - o svarbiausia - mama visąlaik su ja.

O ir prabėgus trims savaitėms nuo priverstinos draugystės su pientraukiu pradžios - mintys apsivertė ir suvokiau, jog nėra viskas taip sudėtinga, kaip atrodė. Dieną viskas paprasta - pientraukis dirba, kol mažylė miega, o jei ji būdrauja, tiesiog mažoji būna šalia ir tai man nesukelia jokių neigiamų emocijų... Žinoma, sunkesnės naktys - tačiau ko mes, mamos, dėl savo vaikų nepadarytume?

Beje, per šeštąjį mėnesį svoris +500 gramų, jau beveik tinka 68 rūbų dydis...